Čia aį dėsiu įv. savo darbus- pradedant ps darbais, baigiant rašiniais ir panašiai.
Taigi, pirmasis mano darbas- jau nenaujas, bet gal dar kažkam neskaitytas rašinys.
Geležies burna prikimšta, kruvinais šonais, sustėrusiom kojom, akimis apakintomis šio pasaulio neteisybės, palaužtomis mintimis, aš klaupiuosi prieš tave, žmogau... Atiduodu tau garbę, tau savo mintis, savo svajas, o tu visa tai trypi, tu neturi minčių ir jausmų. Esi pilkas niekas gyvenantis savo pilką niekingą gyvenimą. Ko gi jis vertas?
Aš tau atiduodu viską, viską ką turiu, ir už tai prašau tik lašelio supratimo ir meilės, bet tu negali to suprasti.
Kažkada aš buvau toks, kokio tu ir troškai- didis, galingas, stiprus, nenugalimas. Tačiau besaikis tavo noras padaryti mane geriausiu- štai kas mane pavertė tuo, kas esu dabar. Aš jaučiu kaip tampu tavimi, kaip tampu ta pilka beasmene būtybe. Šaltas kraujas susitngsta mano venose vien pagalvojus apie tai, kad tampu tavimi...
O viskas juk praisdėjo ne taip ir blogai... Pameni? Iš pradžių tu švelniai su manim kalbėdavai, glostydavai. Už menkiausią gerai atliktą užduotį gaudavau saują avižų ar obuolį, o tu didžiavaisi manimi. Ar žinai, žmogau, kas vertė mane, jauną ir baikštų žirgą žengti į priekį? Ne tavo auksinės avižos, ne tavo raudonšoniai obuoliai. Ne. Mano iš baimės sukaustytas kojas judino tik tavo švlenus balsas, tik tavo pagyrimai ir glostymai. Tavo švelnus rankų prisilėtimas man buvo svarbiau už visą pasaulį...
Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, taip truko neilgai. Greitai parodžiau, kad esu ne iš kelmo spirtas vaikis, ir jie tuo naudojosi. Iš pradžių man patikdavo šokinėti per kliūtis, tai buvo tarsi smagus žaidimas, tačiau aš pasimečiau, žmogau... Tu manęs jau niekad nepagirdavai po įspūdingo šuolio, niekados. Jei ir sulaukdavai kažko iš tavęs- tai nebent steko kirčio, pentinų įkabinimo į šonus arba rėkimo.
Galų gale, tu, žmogau pervertinai mano galimybes... jau tada, būdamas jaunas žirgius aš buvau sužalotas viduje, tačiau tau tai kaip ir dabar- nė motais. Argi jau nepameni, kaip užtempdavai pavadžius kiek tik gali, kad iškelčiau galvą viršun ir atrodyčiau įspūdingiau, nors tai buvo beprotiškos kančios man? Nejaugi nepameni, kaip konkūro aikštėje vanodavai mano šonus pentinais ir steku, tik tam, kad laimėčiau... Žmogau, ar matai, kuo mane pavertei?
Kažkada saulė man švietė skaisčiai, kažkada žolė buvo skani, kažkada vanduo atgaivindavo po sunkaus pelnyto darbo. Kažkada. Tačiau dabar aš nekenčiu viso pasaulio- saulės, žolės, vandens. Dėl ko? Nes tu, žmogau, mane pavertei tokiu.
Aš bejausmis ir šaltas. Aš piktas ir palaužtas. Nebeturiu jokių norų, svajonių, niekuo nepasitikiu ir visų vengiu. Aš esu niekas.
Tačiau vieną dieną, tu, žmogau, pagailėjai manęs. Kai pamačiau tave, ateinantį su virve ir šautuvu rankoje, keistos mintys pradėjo lįsti mano galvon.
TU priėjai prie manęs, seno kaulėto ir išvanoto širmio, ir užmeti ant kaklo virvę.
Tu vediesi mane miško keliu.
Senos, susitngusios ir kaulėtos kojos vos ne vos gali padėti vieną kitą žingsnį. Tačiau tu, žmogau, neskubi. Tu neverti manęs spartinti žingsnio. Šį, vienintelį kartą tu esi supratingas.
Iš tiesų nežinau, kodėl ėjau taip lėtai ir atsargiai- gal suvokiau, kad paskutinį kartą matau visą tai, kas aplink mane? Ne. Turbūt ne. Tikriausiai mano kojos jau buvo visiškai atgyvenusios savo amželį...
Ir štai, mes miško proskynoj. Tu man padovanoji šypsnį ir vieną menką ašarėlę. Tu prieini prie manęs, paglostai ir pakedeni kačius, kaip kažkadaise... vėl pajutau gyvenimo skonį, tik gaila, kad taip beprotiškai trumpai...
Tu pririši mane prie medžio. Tavo tvirtos vyriškos rankos dreba. Aš stoviu čia sušalęs ir varganas ir laukiu.
Žmogau, tu žinai ką reikia daryti.
Tu pakeli šautuvą, užtaisai.
Pažiūri paskutinį kartą į mane, tavo skruostu užmatau riedančią ašarą.
Nagi, pirmyn.
Mano ausyse suskamba 2 šūviai [trečio jau nespėjau išgirsti, tik pajusti], išsigandusių varnų balsai ir amžina tyla.
Ačiu tau, žmogau...
Temos pavadinimas: Cropp darbai. 
Sk. 05 03, 2009 4:31 pm
