Vėjonunešiotos kūryba

Čia mano kūryba.

Mano pirmasis rašinys.
Arkliai,kurių niekas nemyli

Aš einu per bekraštes pievas,kur atrodo kad tai visas pasaulis yra laukai ir pievos žalumo neregėto,vėjas
pučia man į veidą lyg nenorėdamas kad aš ten eičiau.Po ilgo ėjimo bekraštėmis pievomis,alpdama nuo
jėgų,maisto ir miego trūkumo aš pagaliau preinu pievą kur ganosi arkliai,kurių savininkai jau seniai pamiršę
juos,ir gal jau nurašė į skerdyklą.Lekiu prie ganyklos aptvaro ir perlipu jį.Žirgai lekia prie manęs,nes aš
vienintelė kuri juos paguodžia,kai beveik niekas jų nelanko,o jie paguodžia mane.Nors aš tik paprasta
mergaitė iš kito rajono galo bet aš išmanau apie arklius visai kaip paprasta raitelė su pagrindinėmis
žiniomis apie jojimą.Iš viso arklių būrio mano dėmesį prikausto dar nematyta,gan neblogai atrodanti kumelė
su šešių savaičių kumelyte.Aš paglostau visus arklius,pažiūriu ar nesužeisti.Susižeidė širmutė koją.
Užtvarstau kumelei kojytę ir einu prie dar nematytos kumelės.Kumelė matosi gavusi su steku,ir ne silpnai,
O žaizdos gilios,matosi kad daug vargo mačiusi.Paduodu daug duonos,saliero šaknį.Kumelė dėkingai suvalgo
Skanėstus.Nuplaunu žaizdas,paglostau.Kumelė priglaudžia prie manęs savo snukį ir ir pažvelgia tokiu žvilgsniu
kuris sako:
- nepalik manęs ir mano kumelytės.Po valandos ateina ganyklą prižiūrintis ūkininkas ir sako :
- tuoj atvažiuos žmogus kuris išvež šitą kumelę į skerdyklą,nes jos nebenori laikyti,o parduoti
negali nes arklys formos gana prastos,daug pinigų negausi,turi paskutinę galimybe pajodinėti su ja nes...
negali pajodinėti jau atvažiuoja.Matau takučiu atriedančią mašiną.Aš turiu tik vieną galimybę.....
Greitai susinešu savo inventorių,paskubomis uždedu balną,kamanas,pobaln, apsaugas o kumelytei kantarą.
Greitai sėdu į balną ir šuoliais,su kumelyte priekyje dundu ten kur mūsų niekas nepamatys ir nepasieks......

komentarų??

Neblogai ;]